Mergaitė ir gaidys (pasaka)

Kartą gyveno mergaitė, kuri nuolat pykdavosi su tėvais. Astutė, toks buvo mergaitės vardas, manė, kad tėvai jos nesupranta, ir dėl to labai liūdėjo. Ji neišmanė, ką daryti.
Vieną vakarą, po eilinio barnio su mama, Astutė sėdėjo prie židinio ir verkė:
- Kaip norėčiau, kad atsirastų kas nors, kas padėtų įveikti šią problemą..
Staiga ugnis užsiplieskė dar stipriau ir iš židinio iššoko nematyta būtybė su devyniomis galvomis. Dideliam Astutės nustebimui, padaras prabilo žmogaus balsu:
- Nebijok, Astute. Išgirdau tave verkiant ir atskubėjau padėti. Aš gaidys, vardu Sargybinis.
- O kaip tu man padėsi?
- Turėsi daryti tai, ką liepsiu. Jei nori, kad viskas susitvarkytų, privalai pasitikėti manimi.
Mergaitė pagalvojo, kad blogiau vis tiek nebus, tad nusprendė klausyti keistojo pašnekovo.
- Jei sutinki, galime pradėti, - pasakė gaidys viena iš savo devynių burnų. – Iškepk tokį pyragą, kuriame būtų septynių rūšių miško uogų ir vidurnaktį palik prie židinio.
- Bet..
- Atmink, kad mes susitarėm, - mirktelėjo galybe akių Sargybinis ir išnyko židinio ugnyje.
Astutė visai nuliūdo, nes uogų žiemą miške nė su žiburiu nerasi! Išvargusi mergaitė nuėjo miegoti, nusprendusi viską apgalvoti rytoj.
Atsikėlusi anksti ryte Astutė išėjo į mišką. Šakos lūžte lūžo nuo sniego, o uogų niekur nesimatė. Vaikštinėdama nelaimėlė visą laiką verkė, o ašaros kapsėjo ant sniego.
Ėjo ji ir antrą dieną, ir vis verkė. Trečią dieną išėjusi į mišką mergaitė apstulbo. Ten, kur sniegą laistė jos ašaros, augo įvairiausių uogų. Ji prisirinko šių gėrybių ir nuskubėjo kepti pyrago.
Vidurnaktį Astutė pyragą padėjo prie židinio, o jame iškart pasirodė Sargybinis.
- Įvykdei pirmąją užduotį. Dabar klausyk, ką reikia daryti toliau. Padėk Justei susirasti tikrų draugų.
- Juk mes pikčiausios priešės! – paprieštaravo Astutė.
- Atmink, kad mes susitarėm, - mirktelėjo gaidys ir išnyko.
Kitą dieną mokykloje Astutė pabandė užkalbinti Justę, bet ji tik piktai nusišaipė. Tačiau po poros dienų nutiko keistas dalykas. Atėjusi į mokyklą Justė visiems puikavosi savo naujais batais. Bet po kiekvieno žodžio ji pradėdavo šokti – patys batai kilnodavo kojas. Visi ėmė šaipytis iš jos, o tariamos draugės nusisuko. Tada Astutė ir nusprendė užkalbinti savo priešę. Keista, bet nuo tos dienos mergaitės tapo geriausiomis draugėmis.
Astutė pradėjo laukti dar vieno gaidžio pasirodymo. Deja, jis kažkodėl delsė.
- Astute! – pasigirdo židinyje po savaitės.
- Sargybini! – nudžiugo mergaitė ir papasakojo jam apie naująją draugę.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, bet laukia dar viena užduotis, - rimtai pasakė gaidys. – Pamaitink dvylika karvių cukrumi. Šįkart yra viena sąlyga: turi padaryti tai tamsoje.
- Aš bijau tamsos!
- Atmink, kad mes susitarėm, - tarė gaidys ir prapuolė liepsnose.
Šią užduotį Astutė delsė atlikti, nes tamsa ją baugino. Tačiau po keleto dienų apsisprendė. Įsidėjusi į maišelį dvylika gabaliukų cukraus, mergaitė išėjo ieškoti karvių. Netikėtai išgirdo balsus. Pasukusi už kampo pamatė keisčiausią vaizdą: ant kelio stovėjo dvylika karvių! Mergaitė net pasitrynė akis, kad įsitikintų, jog nesapnuoja, tačiau karvės niekur nedingo ir toliau gyvai šnekučiavosi.
Įsidrąsinusi Astutė priėjo prie gyvūnų ir pasiūlė cukraus. Karvės labai nudžiugo ir mielai priėmė dovaną, o viena, regis, pati seniausia, tarė:
- Imk mano blakstieną. Kai tave užpuls sunki bėda, patrink blakstieną tarp pirštų ir viskas susitvarkys. Bet atsimink, kad ja gali pasinaudoti tik vieną kartą!
Kitą dieną mergaitė vėl pykosi ir ginčijosi su mama. Galų gale Astutė neiškentusi nubėgo į savo kambarį, paėmė karvės blakstieną ir patrynė ją tarp pirštų, kaip ta buvo liepusi. Staiga išgirdo spiegiant mamą. Nubėgusi į tą kambarį, iš kurio sklido triukšmas, Astutė pamatė gaidį Sargybinį.
- Sveikinu, Astute. Įvykdei visas užduotis ir tau buvo už tai atlyginta. Dabar gyvenk laimingai ir atsimink, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma, - mirktelėjo gaidys ir, pliūptelėjus liepsnai, pradingo joje.
Nuo tos dienos Astutė nebesipyko su tėvais. O jei kas ir nepasisekdavo, visada atsimindavo gaidžio pamokymą.