Mergaitė ir gaidys (pasaka)

Kartą gyveno mergaitė, kuri nuolat pykdavosi su tėvais. Astutė, toks buvo mergaitės vardas, manė, kad tėvai jos nesupranta, ir dėl to labai liūdėjo. Ji neišmanė, ką daryti.
Vieną vakarą, po eilinio barnio su mama, Astutė sėdėjo prie židinio ir verkė:
- Kaip norėčiau, kad atsirastų kas nors, kas padėtų įveikti šią problemą..
Staiga ugnis užsiplieskė dar stipriau ir iš židinio iššoko nematyta būtybė su devyniomis galvomis. Dideliam Astutės nustebimui, padaras prabilo žmogaus balsu:
- Nebijok, Astute. Išgirdau tave verkiant ir atskubėjau padėti. Aš gaidys, vardu Sargybinis.
- O kaip tu man padėsi?
- Turėsi daryti tai, ką liepsiu. Jei nori, kad viskas susitvarkytų, privalai pasitikėti manimi.
Mergaitė pagalvojo, kad blogiau vis tiek nebus, tad nusprendė klausyti keistojo pašnekovo.
- Jei sutinki, galime pradėti, - pasakė gaidys viena iš savo devynių burnų. – Iškepk tokį pyragą, kuriame būtų septynių rūšių miško uogų ir vidurnaktį palik prie židinio.
- Bet..
- Atmink, kad mes susitarėm, - mirktelėjo galybe akių Sargybinis ir išnyko židinio ugnyje.
Astutė visai nuliūdo, nes uogų žiemą miške nė su žiburiu nerasi! Išvargusi mergaitė nuėjo miegoti, nusprendusi viską apgalvoti rytoj.
Atsikėlusi anksti ryte Astutė išėjo į mišką. Šakos lūžte lūžo nuo sniego, o uogų niekur nesimatė. Vaikštinėdama nelaimėlė visą laiką verkė, o ašaros kapsėjo ant sniego.
Ėjo ji ir antrą dieną, ir vis verkė. Trečią dieną išėjusi į mišką mergaitė apstulbo. Ten, kur sniegą laistė jos ašaros, augo įvairiausių uogų. Ji prisirinko šių gėrybių ir nuskubėjo kepti pyrago.
Vidurnaktį Astutė pyragą padėjo prie židinio, o jame iškart pasirodė Sargybinis.
- Įvykdei pirmąją užduotį. Dabar klausyk, ką reikia daryti toliau. Padėk Justei susirasti tikrų draugų.
- Juk mes pikčiausios priešės! – paprieštaravo Astutė.
- Atmink, kad mes susitarėm, - mirktelėjo gaidys ir išnyko.
Kitą dieną mokykloje Astutė pabandė užkalbinti Justę, bet ji tik piktai nusišaipė. Tačiau po poros dienų nutiko keistas dalykas. Atėjusi į mokyklą Justė visiems puikavosi savo naujais batais. Bet po kiekvieno žodžio ji pradėdavo šokti – patys batai kilnodavo kojas. Visi ėmė šaipytis iš jos, o tariamos draugės nusisuko. Tada Astutė ir nusprendė užkalbinti savo priešę. Keista, bet nuo tos dienos mergaitės tapo geriausiomis draugėmis.
Astutė pradėjo laukti dar vieno gaidžio pasirodymo. Deja, jis kažkodėl delsė.
- Astute! – pasigirdo židinyje po savaitės.
- Sargybini! – nudžiugo mergaitė ir papasakojo jam apie naująją draugę.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, bet laukia dar viena užduotis, - rimtai pasakė gaidys. – Pamaitink dvylika karvių cukrumi. Šįkart yra viena sąlyga: turi padaryti tai tamsoje.
- Aš bijau tamsos!
- Atmink, kad mes susitarėm, - tarė gaidys ir prapuolė liepsnose.
Šią užduotį Astutė delsė atlikti, nes tamsa ją baugino. Tačiau po keleto dienų apsisprendė. Įsidėjusi į maišelį dvylika gabaliukų cukraus, mergaitė išėjo ieškoti karvių. Netikėtai išgirdo balsus. Pasukusi už kampo pamatė keisčiausią vaizdą: ant kelio stovėjo dvylika karvių! Mergaitė net pasitrynė akis, kad įsitikintų, jog nesapnuoja, tačiau karvės niekur nedingo ir toliau gyvai šnekučiavosi.
Įsidrąsinusi Astutė priėjo prie gyvūnų ir pasiūlė cukraus. Karvės labai nudžiugo ir mielai priėmė dovaną, o viena, regis, pati seniausia, tarė:
- Imk mano blakstieną. Kai tave užpuls sunki bėda, patrink blakstieną tarp pirštų ir viskas susitvarkys. Bet atsimink, kad ja gali pasinaudoti tik vieną kartą!
Kitą dieną mergaitė vėl pykosi ir ginčijosi su mama. Galų gale Astutė neiškentusi nubėgo į savo kambarį, paėmė karvės blakstieną ir patrynė ją tarp pirštų, kaip ta buvo liepusi. Staiga išgirdo spiegiant mamą. Nubėgusi į tą kambarį, iš kurio sklido triukšmas, Astutė pamatė gaidį Sargybinį.
- Sveikinu, Astute. Įvykdei visas užduotis ir tau buvo už tai atlyginta. Dabar gyvenk laimingai ir atsimink, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma, - mirktelėjo gaidys ir, pliūptelėjus liepsnai, pradingo joje.
Nuo tos dienos Astutė nebesipyko su tėvais. O jei kas ir nepasisekdavo, visada atsimindavo gaidžio pamokymą.

Dalykinis laiškas patyčių tema.

Mielas drauge,

Jau žinai, kad aplink mus yra daugybė negandų. Ne vienas turime kažkokių bėdų, o ir per televiziją nuolat girdime apie paauglių problemas. Jaunuoliai stengiasi būti pranašesni už savo bendraamžius, todėl mokykloje vis labiau įsigali patyčios.
Dabar mokykloje dažnas vaikas patiria, ką reiškia būti apkalbinėjamam. Galbūt vienas sako, kad tavo telefonas per prastas, kitam nepatinka tavo drabužiai, o trečiam kliūna tai, kad nešioji akinius. Bet pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Pagalvok, ar niekada neužgavai ko nors savo žodžiais? Todėl geriau neskubėk iškart apsimesti auka. Galbūt pasakydamas ką nors užgaulaus žmogus tenorėjo atsilyginti tau tuo pačiu.
Žinoma, yra daug vaikų, kurie stipriai nukenčia dėl pašaipų. Pašaipūnai užgauliodami mažesnius ar silpnesnius jaučia malonumą. Jie jaučiasi esą stipresni, pranašesni, kai ką nors įžeidžia. Bet ar tikrai taip yra? Juk sakoma, kad tie, kurie šaiposi, iš tikrųjų yra silpnesni ir bando paslėpti tai po grubumo kauke. Ar ne geriau būtų ją nuplėšti? Pamatęs, kad iš ko nors tyčiojamasi, netylėk ir prieik prie priekabiautojo. Jokiu būdu nereikia stengtis jo įžeisti, bet pasakydamas keletą protingų žodelių apginsi auka tapusį vaiką.
Tyčiojimosi neišvengsi ne tik mokykloje. Tave gali pašiepti tiesiog kieme ar gatvėje. Taip, galima atsikirsti kaip nors įžeidžiant ir patį priekabiautoją, bet tai nėra pati geriausia išeitis. Tokiu atveju geriausia patylėti ir praeiti pro šalį aukštai pakelta galva. Taip leisi suprasti, kad tavęs nedomina nejuokingi komentarai ir priekabiautojas pats pasitrauks.
Tyčiojimasis yra visuomenės problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti. Prie to gali prisidėti kiekvienas. Tereikia trupučio noro ir drąsos.

Paulina

Žiobrinės - panemunių tradicija.

Kriūkai yra miestelis prie Nemuno. Čia kasmet vyksta žvejų šventė – Žiobrinės. Ši šventė jau tapo miestelio tradicija ir vyksta šešerius metus. Dabar tikriausiai nė vienas kriūkietis neįsivaizduoja pavasario be Žiobrinių, kurios džiugina ne tik vietos gyventojus, bet ir pritraukia daug žmonių iš kitų miestų.
Šventė paremta senovės žvejų tradicijomis. Jie, vos tik grįžę iš žvejybos, ant Nemuno kranto darinėdavo žuvis ir čia pat jas kepdavo. Todėl, prasidėjus šventei, prasideda ir žvejų varžytuvės.
Šventės akcentu tapo žuvienės virimas ir žiobrių kepimas. Žuvys kepamos pagal senas žvejų tradicijas: ant medinių iešmų, kurie susmeigiami aplink laužą. Kiti rūkina žiobrius metalinėse statinėse. Taip paruoštos žuvies stengiasi paragauti kiekvienas ir niekas dar nėra nusivylęs. Taip pat visos šventės metu skamba muzika įvairaus amžiaus žiūrovams, tautodailininkai pardavinėja savo dirbinius.
Žinoma, Žiobrinės neprilygsta toms šventėms, kurios rengiamos miestuose. Tačiau vietos gyventojai gali didžiuotis tuo, kad ši šventė nevyksta jokioje kitoje šalies vietoje. Džiugu, kad nedidelis miestelis turi tradicijas, kurias, tikiuosi, puoselės dar ilgai.

Savas ir svetimas Kairienės gyvenimas.

Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ veikėja Monika Kairienė – senojo gyvenimo ir tradicijų puoselėtoja. Jos gyvenimas glaudžiai susijęs su gamta ir senovės papročiais. Senolei nepriimtinas naujos kartos pasaulis. Tai parodo ir jos ėjimas iš namų į gyvenvietę. Senoji Kairienė nuolat gręžiojasi atgal, norėdama pamatyti klevą, savo trobą, kapinaičių medžius. Eidama į svetimą pasaulį senolė nenori atsiplėšti nuo kaimo ir paprasto jo gyvenimo. Ji jaučia pareigą palaikyti ryšį su senove.

Kam žmogui reikalinga laisvė?

Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vergas“ didžiausia vertybė yra laisvė. Kiekvienas trokštame laisvės. Ją turėdami mes galime laisvai kurti, turėti savo nuomonę ir ją reikšti, priimti mums palankius sprendimus, laisvai mylėti. Laisvės reikia tam, kad galėtume būti patys savimi. Manau, kad nereikia stengtis žmogaus suvaržyti, nes tokia yra žmogiška prigimtis: tik nesurakintas grandinėmis gali keroti ir jaustis laimingas.

Humanizmas.

Humanizmas – viena pagrindinių žmoniškųjų vertybių. Tai labai svarbu, norint gyventi pilnavertį gyvenimą. Humanišką žmogų labiau vertina aplinkiniai, juo daugiau pasitikima. Deja, dabar, kai vis labiau įsigali materialiosios vertybės, humanizmas išstumiamas iš aukščiausiųjų vertybių sąrašo. Žmonės tampa kerštingi bei apatiški kai kurioms problemoms. Mano manymu, nereikėtų pamiršti, kas mes tokie esame, ir neatsisakyti to, kas daro mus dar žmoniškesniais.

Ar pajuto Peras Giuntas gyvenimo pilnatvę?

Peras Giuntas visą gyvenimą buvo svajotojas. Jis norėjo tapti karaliumi, valdovu, siekė patenkinti savo žmoniškuosius poreikius. Peras manė, kad tik taip pasijus laimingas. Tačiau gyvenimui reikia ir jausmų, kurie veda žmogų teisingu keliu į tikrąjį džiaugsmą. Mano manymu, iš tikrųjų gyvenimo pilnatvę galima pajusti tuomet, kai didžiausios vertybės yra dvasinės, o ne materialinės. Peras Giuntas, po klajonių grįžęs namo, pats tai supranta. Manau, kad jis pajuto gyvenimo pilnatvę, nes suprato ir, svarbiausia, sau pripažino, kad negalėsi visada jaustis laimingas turėdamas apčiuopiamus turtus, bet nuskurdusią sielą.

Ar menas šiandien yra reikalingas?

Mūsų dienomis menas ypač reikalingas, nes mes nuolat skubame. Kai aplink viskas modernėja, o kartu ir banalėja, norisi nuo viso to trumpam atsiriboti. Tuomet kai kurie žmonės renkasi meną: vieni klausosi muzikos ar ją atlieka, kiti piešia, o dar kiti kuria. Taip bent trumpam nuklystama į kitą pasaulį, kuriame neslegia jokie rūpesčiai. Negana to, žmonės nejučia praturtina savo sielą ir įsineša į širdį kruopelę gerumo, kurį suteikia muzika, dailė ar literatūra. Meną kiekvienas supranta savaip, todėl net ir vienas nutapytas paveikslas gali turėti šimtus prasmių. Tie, kurie sugeba tas prasmes atskleisti, gali savimi didžiuotis, nes jų širdyse menas dar gyvas. Manau, kad kiekvienas turėtume nors trumpam stabtelėti ir įžvelgti meną net ir paprasčiausiuose mus supančiuose dalykuose.

Mano nuomonė apie Vainorų.

Vinco Krėvės apsakymo „Bedievis“ veikėjas Vainorus vadinamas „filozopu“. Šis žmogus mėgsta sėdėti gamtoje ir daug ką apmąstyti. Vainorus kelia sau ne kasdienius klausimus, o tokius, į kuriuos galbūt net nėra vieno atsakymo. Senolis turi tvirtą mąstymą ir savo požiūrį į pasaulį, kuris yra kitoks nei visų. Jis kitaip aiškina visiems įprastus dalykus. Tai darydamas Vainorus remiasi tik savo gyvenimiška patirtimi, nepasitiki tuo, ko mokomasi mokyklose. Jis turi savo įsitikinimus, kurių niekas nebegali pakeisti. Vainorus – gyvenimiškos patirties skleidėjas.

Saulėgrąža (padavimas).

Labai seniai gėlės Žemėje dar neturėjo vardų. Žmonės vadino jas pagal spalvas: raudonoji gėlė, geltonoji gėlė ir taip toliau. Visi buvo prie to pripratę.
Kartą, kai moterys ir vyrai miegojo po dienos darbų, į Žemę atslinko juoda naktis. Ryte atsikėlę žmonės puolė į paniką, nes lauke buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Niekas negalėjo tęsti darbų. Nei vienas išminčius negalėjo paaiškinti, kur pradingo saulė. Visi turėjo užsiimti žiemos darbais. Moterys audė, verpė, o vyrai pynė vyžas. Atrodė, kad gyvenimas pasisuko į kitą pusę. Tačiau po savaitės tamsos Žemėje pragiedrėjo. Visi lengviau atsiduso ir puolė dirbti į laukus. Baiminosi, kad per šį nesusipratimą nespės užbaigti pradėtų darbų. Taip bedirbant vienas žmogus nuolat plūdo saulę, kam ji taip sutrukdė visą gyvenimą. Geriau jos išvis nebūtų, jei jau taip. Tik ištarus šiuos žodžius, dangų aptraukė tamsūs debesys, vėl nustojo šviesti saulė. Darbininkai, manydami, kad tai žmogelio kaltė, baisiausiai ant jo supyko. Grįžęs namo vyras labai liūdėjo, atgailavo. Labiausiai jis atsiprašinėjo saulės, kam taip piktžodžiavo. Staiga tamsūs debesys prasisklaidė, visus namus užliejo šviesa, o pas žmogelį vidury kiemo išaugo nepaprasto grožio geltona gėlė. Ją pamatęs vyras pradėjo bėgti per kaimą ir šaukti:
- Saulės grąža! Saulės grąža!
Nuo to laiko visi žmonės tą geltonąją gėlę ėmė vadinti saulėgrąža.

Velnio nepaklusnumas (sakmė).

Kartą, labai seniai, kai Žemėje dar nebuvo žmonių, joje gyveno Dievas ir Velnias.
Vieną dieną jie vaikštinėjo po tuščius laukus, mąstydami, ką daryti, kad Žemėje būtų smagiau gyventi. Eidamas Velnias mažai teklausė Dievo. Jam įdomiau buvo žaisti spardant akmenukus. Staiga Dievas, ilgai pasakojęs savo mintis, perpyko ir užsiundė ant Žemės liūtį. Pliaupę tris dienas ir tris naktis, priliję visas pasaulio daubas. Taip dėl Velnio nepaklusnumo ir Dievo rūstybės pasaulyje atsirado ežerai ir vandenynai.

Proginė kalba.

Brangus Seneli!

Šiandien švenčiame Tavo aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Todėl norėčiau pasidžiaugti savo prisiminimais.
Visuomet buvai nuostabus senelis: labai geras, užstodavai prieš tėvus, pasakydavai gražų žodį vietoj to, kad subartum. Prisimenu tave kaip kantrų, šiltą ir šmaikštų žmogų. Nežinia, kiek jėgų išeikvojai, kol sėdėdavau tau ant pilvo. O dar ir pasaką turėdavai pasekti! Visgi jau nejaunas buvai... Tačiau aš, mažylė, to nesuprasdavau. Tik prašydavau dar ir dar, o tu vis neatsisakydavai. Taip pat vesdavaisi mane į savo dirbtuves. Nejaugi tikrai nebijojai, kad ką nors sugadinsiu? Bet man patikdavo ten būti: kaldavau, matuodavau... O kur dar mūsų rytiniai žygiai į mišką ieškoti grybų? Atsimeni, kaip džiaugdavosi močiutė? Aš džiaugdavausi ne ką mažiau...
Dabar, kai jau nebereikalauju iš Tavęs pasakų, Tu vis dar darai kitiems gerus darbus. Kaime turbūt nėra tavo nesutvarkytos tvoros, o pas daugelį kaimynų galima pamatyti tavo sukaltus suolelius. Šaunu, kad teiki džiaugsmą ir aplinkiniams.
Taigi norėčiau pasveikinti Tave su gražia sukaktimi. Linkiu Tau neblėstančio gerumo, neišsenkančios sveikatos ir išlikti tokiu pačiu nepaprastu seneliu.

Kodėl reikia vertinti gyvenimą.

Gyvenimas - didžiausia vertybė. Gyvendamas išmoksti pažinti žmones, aplinką, supranti įvairius reiškinius. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie nesupranta gyvenimo vertės.
Gyvendami dažnai elgiamės neapgalvotai, nepasveriame žodžių ar darbų. Galime pasakyti ką nors užgaulaus, pašiepiančio, visai nepagalvodami apie galimas pasekmes. Juk išskridęs žodis jau nebesugrįš, o įsirėš į žmogaus sielą. Tačiau tai suprantame tik tada, kai darbas jau atliktas – būna per vėlu. Tokie poelgiai tam tikra prasme neleidžia pajusti visiško gyvenimo džiaugsmo, kokį justume elgdamiesi gerai. Deja, nė vienas žmogus nepasaugotas nuo šios ydos.
Kartais tau užduoda klausimą: „Ką darytum, jei liktų gyventi tik viena diena?“ Tokiais atvejais sustoji ir susimąstai... Ką norėtum pakeisti? Ko atsiprašyti? Galbūt pasakyti visiems, kaip juos myli? Supranti, kad ir kiek nugyventum, nesugebėsi visko padaryti. Pasaulyje liks toks žmogus, kuris nepatirs tavo gerumo, kuris neturės tikro draugo. O jei taip atsitiks tau? Ar gyvenimas taps bevertis? Aš taip nemanau. Pasak Gabriel Garcia Marquez, „visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti“. O per tą „rytojų“ gali padaryti labai daug. Gal ir nesurasi tikro draugo (kai kurie žmonės neranda jo per visą savo gyvenimą), bet išmoksi džiaugtis kitomis vertybėmis. Gabriel Garcia Marquez teigia: teigia: „Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu“. Gali pasiekti savąją kalno viršūnę pradėdamas nuo mažų dalykų. Išmok džiaugtis rytine paukščių giesme, praplaukiančiu keistos formos debesiu, upelio čiurlenimu. Pamatyk mažą striksintį stirniuką ir pajusk jo laisvę. Net ir tokie, rodos, paprasti dalykai, gali apvalyti sielą, pakylėti tave vienu laipteliu aukštyn. Pradėjus taip kopti į savo gyvenimo kalną, po to atrandi daug kit džiaugsmingų dalykų, kurie daro gyvenimą gražesnį, vertesnį gyventi.
Jei žinočiau, kada baigsis mano gyvenimas, „nei dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu“. Meilė – visa ko pagrindas. Kartais tik dėl jos verta gyventi, nes aplink meilę sukasi viskas. Gera kažką mylėti ir žinoti, kad kitas tave myli. Tuomet tu tampi geresnis ir gyveni prasminčiau. Be meilės žmogus būna suirzęs, šaltas, piešia gyvenimą juodžiausiomis spalvomis. Manau todėl, kad širdis nebuvo sušilusi, nepažino meilės. Juk galima mylėti ir mažą pūkuotą kačiuką – vien nuo to pasijusi geriau, nes turėsi kuo rūpintis. O rūpestis taip pat yra viena iš gyvenimo vertybių. Malonu žinoti, kad kažkam reikia nors ir menkutės tavo pagalbos. Smagu ir tada, kai kažkas pasirūpina tavimi. Labai svarbu, kad brangūs žmonės žinotų, jog jie tau rūpi. Tuomet atsiranda stipresnis tarpusavio ryšys, dėl kurio taip pat pasidaro geriau gyventi.
Dar vienas dalykas, dėl kurio verta gyventi, yra svajonės. Manau, kad žmonėms reikėtų daugiau svajoti. Žinoma, ne visada, nes reikia gyventi realybėje, tačiau retkarčiais nuklysti į svajones yra gera. Svajonėse gali susikurti sau idealų pasaulį, į kurį niekas kitas neatklys. Taip pat svajodamas gali priimti tam tikrus sprendimus, praversiančius tikrame gyvenime. Verta stengtis išpildyti svajones, nes tada gyvenime atsiranda tikslas. O be tikslo žmogus gyventi negali. Taigi, manau, kad svajonės dar tikrai niekam nepakenkė.
Gavusi klausimą, kodėl reikia vertinti gyvenimą, atsakyčiau taip: dėl meilės, svajonių, siekių, pažinimo... ir dar daug kitų dalykų. Dėl to visiškai pritariu Andriaus Kaniavos dainos žodžiams:
Gyvenimas gražus,
gyvenimas gražus,
kaip smėlis byra pro pirštus,
gyvenimas gražus.

Močiutė - vaikiško pasaulio dalis.

Šiais laikais kartų skirtumai nėra labai vertinami. Dažniausiai vaikai nesupranta savo senelių. Jie net nesusimąsto, kokia yra senolių gyvenimiška patirtis ir numoja ranka į duotą patarimą vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje.
Aš pati turiu tik vieną močiutę. Antrosios niekada taip ir nepažinojau. Labai gaila, tačiau tai įrodo, jog laikas kartais negailestingas. Todėl, manau, turėčiau mylėti savo gyvąją močiutę dar stipriau. Pamenu kaip man, mažai mergaitei, močiutė atstojo pusę pasaulio. Visą vaikystę praleidau pas ją. Tėvams išėjus į darbą, su malonumu likdavau pas močiutę. Iš jos pasakojimų sužinojau, kad man visai nebūdavo gaila išlydėti mamą darban – kad tik galėčiau būti su močiute. Mes žaisdavome miške slėpynių (močiutė būdavo supratinga ir „netyčia“ išlįsdavo iš už medžio), eidavome prie Nemuno. Prisirinkusios akmenėlių ir prisigaminusios sumuštinių iškylaudavome kone kiekvieną dieną. Visi šie atsiminimai įsirėžę giliai atmintin.
Manoji močiutė nepaprastai gera. Jie niekada manęs nebardavo ir neskriausdavo, užstodavo prieš tėvus. Močiutė mokėjo sutramdyti mano „ožiukus“. Kai stipriai ant ko nors supykdavau, atsiguldavau virtuvėje ant grindų. Senoji, pamačiusi tai, atsinešdavo antklodę ir užklodavo, sakydama, kad leis Paulytei pamiegoti. Ji juk puikiai žinojo, kaip aš nemėgstu popietinio miego! Tada man dingdavo visi kaprizai ir vėl būdavau ta pati linksma mergaitė.
Močiutė visada leisdavo atsivesti pas ją draugų. Kaimynų vaikai čia jausdavosi kaip namie, nes visada buvo laukiama. Net kai prikrėsdavom išdaigų ar k nors sulaužydavom, seneliai niekada stipriai nepykdavo. Dar ir dabar su drauge prisimenant nerūpestingą vaikystę, visi gražiausi ir linksmiausi nutikimai susiję su dienomis, praleistomis pas močiutę. Džiugu, kad ne mano vienos vaikystę ji pripildė gražių akimirkų.
Močiutė gelbėjo mane ir sergant. Kai mane buvo užpuolęs gripas, močiutė buvo „įdarbinta“ slauge. Ji gulėjo prie manęs visą dieną. Kai aš užmigau, nejučiomis įsikibau močiutei į plaukus – norėjau būti galutinai įsitikinusi, kad ji neišeis ir nepaliks manęs vienos lovoje. Dabar tokie poelgiai sukelia juoką, tačiau tuo metu jie man buvo nepaprastai svarbūs.
Gaila, kad dabar ne visada turiu laiko aplankyti tėvukus. Daug laiko atima mokslai, o ir po sunkios dienos nebesinori kur nors eiti. Dažnai tėtis sako, kad turiu nueiti pas močiutę su tėvuku, tačiau jis supranta, kad negaliu dažnai lankytis pas juos. Mielai pasidalinčiau su močiute naujienomis, savo mintimis. Jai patikiu ir kai kurias paslaptis, kuriomis negaliu pasidalinti su mama. Dėl to tikriausiai „kaltas“ iš anksčiau atsiradęs stiprus ryšys tarp manęs ir močiutės. Matydama raukšlių išvagotą senolės veidą, suprantu, kad ja galima pasitikėti. Tiesiog šie gyvenimo ženklai parodo ilgą ir stiprią patirtį bei gerumą.
Retkarčiais pagalvoju, kas bus, kai aš būsiu močiutė. Įdomu, kokia būsiu anūkams ir aplinkiniams. Ar elgsiuosi taip pat gerai, kaip buvo elgiamasi su manimi? Ar sugebėsiu sukurti aplink save šiltą aplinką? Galbūt galėsiu geriau suprasti savo vaikaičius, nes būsiu gyvenusi technologijų amžiuje? Kankina daug klausimų, tačiau į juos rasiu atsakymus tik tapusi senele. Žinoma, turiu ir šiokių tokių svajonių. Norėčiau būti šiuolaikinė močiutė, kuri suprastų anūkų poelgius. Taip pat norėčiau būti gera jų draugė, kad vaikams nebūtų gėda turėti tokią senelę. Manau, visus šiuos dalykus – šiuolaikiškumą, toleranciją, draugiškumą – nulems mano ryšys su močiute. Juk tai, kas išugdyta vaikystėje, niekur nedings, o tik padės žengiant per gyvenimą.

Trumpa prakalba.

Sveiki.

Kviečiu jus į šį šviežią dalyką. Nežinau, ar tai jums įdomu, bet čia matysite mano rašinius, kuriuos rašiau mokykloje. Galbūt susidomėsit, kils klausimų, kritikuosit - viską išklausysime komentaruose :] Tikiuosi, netingėsit paskaityti :)

Maloniai,

Pau.