Mergaitė ir gaidys (pasaka)

Kartą gyveno mergaitė, kuri nuolat pykdavosi su tėvais. Astutė, toks buvo mergaitės vardas, manė, kad tėvai jos nesupranta, ir dėl to labai liūdėjo. Ji neišmanė, ką daryti.
Vieną vakarą, po eilinio barnio su mama, Astutė sėdėjo prie židinio ir verkė:
- Kaip norėčiau, kad atsirastų kas nors, kas padėtų įveikti šią problemą..
Staiga ugnis užsiplieskė dar stipriau ir iš židinio iššoko nematyta būtybė su devyniomis galvomis. Dideliam Astutės nustebimui, padaras prabilo žmogaus balsu:
- Nebijok, Astute. Išgirdau tave verkiant ir atskubėjau padėti. Aš gaidys, vardu Sargybinis.
- O kaip tu man padėsi?
- Turėsi daryti tai, ką liepsiu. Jei nori, kad viskas susitvarkytų, privalai pasitikėti manimi.
Mergaitė pagalvojo, kad blogiau vis tiek nebus, tad nusprendė klausyti keistojo pašnekovo.
- Jei sutinki, galime pradėti, - pasakė gaidys viena iš savo devynių burnų. – Iškepk tokį pyragą, kuriame būtų septynių rūšių miško uogų ir vidurnaktį palik prie židinio.
- Bet..
- Atmink, kad mes susitarėm, - mirktelėjo galybe akių Sargybinis ir išnyko židinio ugnyje.
Astutė visai nuliūdo, nes uogų žiemą miške nė su žiburiu nerasi! Išvargusi mergaitė nuėjo miegoti, nusprendusi viską apgalvoti rytoj.
Atsikėlusi anksti ryte Astutė išėjo į mišką. Šakos lūžte lūžo nuo sniego, o uogų niekur nesimatė. Vaikštinėdama nelaimėlė visą laiką verkė, o ašaros kapsėjo ant sniego.
Ėjo ji ir antrą dieną, ir vis verkė. Trečią dieną išėjusi į mišką mergaitė apstulbo. Ten, kur sniegą laistė jos ašaros, augo įvairiausių uogų. Ji prisirinko šių gėrybių ir nuskubėjo kepti pyrago.
Vidurnaktį Astutė pyragą padėjo prie židinio, o jame iškart pasirodė Sargybinis.
- Įvykdei pirmąją užduotį. Dabar klausyk, ką reikia daryti toliau. Padėk Justei susirasti tikrų draugų.
- Juk mes pikčiausios priešės! – paprieštaravo Astutė.
- Atmink, kad mes susitarėm, - mirktelėjo gaidys ir išnyko.
Kitą dieną mokykloje Astutė pabandė užkalbinti Justę, bet ji tik piktai nusišaipė. Tačiau po poros dienų nutiko keistas dalykas. Atėjusi į mokyklą Justė visiems puikavosi savo naujais batais. Bet po kiekvieno žodžio ji pradėdavo šokti – patys batai kilnodavo kojas. Visi ėmė šaipytis iš jos, o tariamos draugės nusisuko. Tada Astutė ir nusprendė užkalbinti savo priešę. Keista, bet nuo tos dienos mergaitės tapo geriausiomis draugėmis.
Astutė pradėjo laukti dar vieno gaidžio pasirodymo. Deja, jis kažkodėl delsė.
- Astute! – pasigirdo židinyje po savaitės.
- Sargybini! – nudžiugo mergaitė ir papasakojo jam apie naująją draugę.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, bet laukia dar viena užduotis, - rimtai pasakė gaidys. – Pamaitink dvylika karvių cukrumi. Šįkart yra viena sąlyga: turi padaryti tai tamsoje.
- Aš bijau tamsos!
- Atmink, kad mes susitarėm, - tarė gaidys ir prapuolė liepsnose.
Šią užduotį Astutė delsė atlikti, nes tamsa ją baugino. Tačiau po keleto dienų apsisprendė. Įsidėjusi į maišelį dvylika gabaliukų cukraus, mergaitė išėjo ieškoti karvių. Netikėtai išgirdo balsus. Pasukusi už kampo pamatė keisčiausią vaizdą: ant kelio stovėjo dvylika karvių! Mergaitė net pasitrynė akis, kad įsitikintų, jog nesapnuoja, tačiau karvės niekur nedingo ir toliau gyvai šnekučiavosi.
Įsidrąsinusi Astutė priėjo prie gyvūnų ir pasiūlė cukraus. Karvės labai nudžiugo ir mielai priėmė dovaną, o viena, regis, pati seniausia, tarė:
- Imk mano blakstieną. Kai tave užpuls sunki bėda, patrink blakstieną tarp pirštų ir viskas susitvarkys. Bet atsimink, kad ja gali pasinaudoti tik vieną kartą!
Kitą dieną mergaitė vėl pykosi ir ginčijosi su mama. Galų gale Astutė neiškentusi nubėgo į savo kambarį, paėmė karvės blakstieną ir patrynė ją tarp pirštų, kaip ta buvo liepusi. Staiga išgirdo spiegiant mamą. Nubėgusi į tą kambarį, iš kurio sklido triukšmas, Astutė pamatė gaidį Sargybinį.
- Sveikinu, Astute. Įvykdei visas užduotis ir tau buvo už tai atlyginta. Dabar gyvenk laimingai ir atsimink, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma, - mirktelėjo gaidys ir, pliūptelėjus liepsnai, pradingo joje.
Nuo tos dienos Astutė nebesipyko su tėvais. O jei kas ir nepasisekdavo, visada atsimindavo gaidžio pamokymą.

Dalykinis laiškas patyčių tema.

Mielas drauge,

Jau žinai, kad aplink mus yra daugybė negandų. Ne vienas turime kažkokių bėdų, o ir per televiziją nuolat girdime apie paauglių problemas. Jaunuoliai stengiasi būti pranašesni už savo bendraamžius, todėl mokykloje vis labiau įsigali patyčios.
Dabar mokykloje dažnas vaikas patiria, ką reiškia būti apkalbinėjamam. Galbūt vienas sako, kad tavo telefonas per prastas, kitam nepatinka tavo drabužiai, o trečiam kliūna tai, kad nešioji akinius. Bet pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Pagalvok, ar niekada neužgavai ko nors savo žodžiais? Todėl geriau neskubėk iškart apsimesti auka. Galbūt pasakydamas ką nors užgaulaus žmogus tenorėjo atsilyginti tau tuo pačiu.
Žinoma, yra daug vaikų, kurie stipriai nukenčia dėl pašaipų. Pašaipūnai užgauliodami mažesnius ar silpnesnius jaučia malonumą. Jie jaučiasi esą stipresni, pranašesni, kai ką nors įžeidžia. Bet ar tikrai taip yra? Juk sakoma, kad tie, kurie šaiposi, iš tikrųjų yra silpnesni ir bando paslėpti tai po grubumo kauke. Ar ne geriau būtų ją nuplėšti? Pamatęs, kad iš ko nors tyčiojamasi, netylėk ir prieik prie priekabiautojo. Jokiu būdu nereikia stengtis jo įžeisti, bet pasakydamas keletą protingų žodelių apginsi auka tapusį vaiką.
Tyčiojimosi neišvengsi ne tik mokykloje. Tave gali pašiepti tiesiog kieme ar gatvėje. Taip, galima atsikirsti kaip nors įžeidžiant ir patį priekabiautoją, bet tai nėra pati geriausia išeitis. Tokiu atveju geriausia patylėti ir praeiti pro šalį aukštai pakelta galva. Taip leisi suprasti, kad tavęs nedomina nejuokingi komentarai ir priekabiautojas pats pasitrauks.
Tyčiojimasis yra visuomenės problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti. Prie to gali prisidėti kiekvienas. Tereikia trupučio noro ir drąsos.

Paulina

Žiobrinės - panemunių tradicija.

Kriūkai yra miestelis prie Nemuno. Čia kasmet vyksta žvejų šventė – Žiobrinės. Ši šventė jau tapo miestelio tradicija ir vyksta šešerius metus. Dabar tikriausiai nė vienas kriūkietis neįsivaizduoja pavasario be Žiobrinių, kurios džiugina ne tik vietos gyventojus, bet ir pritraukia daug žmonių iš kitų miestų.
Šventė paremta senovės žvejų tradicijomis. Jie, vos tik grįžę iš žvejybos, ant Nemuno kranto darinėdavo žuvis ir čia pat jas kepdavo. Todėl, prasidėjus šventei, prasideda ir žvejų varžytuvės.
Šventės akcentu tapo žuvienės virimas ir žiobrių kepimas. Žuvys kepamos pagal senas žvejų tradicijas: ant medinių iešmų, kurie susmeigiami aplink laužą. Kiti rūkina žiobrius metalinėse statinėse. Taip paruoštos žuvies stengiasi paragauti kiekvienas ir niekas dar nėra nusivylęs. Taip pat visos šventės metu skamba muzika įvairaus amžiaus žiūrovams, tautodailininkai pardavinėja savo dirbinius.
Žinoma, Žiobrinės neprilygsta toms šventėms, kurios rengiamos miestuose. Tačiau vietos gyventojai gali didžiuotis tuo, kad ši šventė nevyksta jokioje kitoje šalies vietoje. Džiugu, kad nedidelis miestelis turi tradicijas, kurias, tikiuosi, puoselės dar ilgai.

Savas ir svetimas Kairienės gyvenimas.

Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ veikėja Monika Kairienė – senojo gyvenimo ir tradicijų puoselėtoja. Jos gyvenimas glaudžiai susijęs su gamta ir senovės papročiais. Senolei nepriimtinas naujos kartos pasaulis. Tai parodo ir jos ėjimas iš namų į gyvenvietę. Senoji Kairienė nuolat gręžiojasi atgal, norėdama pamatyti klevą, savo trobą, kapinaičių medžius. Eidama į svetimą pasaulį senolė nenori atsiplėšti nuo kaimo ir paprasto jo gyvenimo. Ji jaučia pareigą palaikyti ryšį su senove.

Kam žmogui reikalinga laisvė?

Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vergas“ didžiausia vertybė yra laisvė. Kiekvienas trokštame laisvės. Ją turėdami mes galime laisvai kurti, turėti savo nuomonę ir ją reikšti, priimti mums palankius sprendimus, laisvai mylėti. Laisvės reikia tam, kad galėtume būti patys savimi. Manau, kad nereikia stengtis žmogaus suvaržyti, nes tokia yra žmogiška prigimtis: tik nesurakintas grandinėmis gali keroti ir jaustis laimingas.

Humanizmas.

Humanizmas – viena pagrindinių žmoniškųjų vertybių. Tai labai svarbu, norint gyventi pilnavertį gyvenimą. Humanišką žmogų labiau vertina aplinkiniai, juo daugiau pasitikima. Deja, dabar, kai vis labiau įsigali materialiosios vertybės, humanizmas išstumiamas iš aukščiausiųjų vertybių sąrašo. Žmonės tampa kerštingi bei apatiški kai kurioms problemoms. Mano manymu, nereikėtų pamiršti, kas mes tokie esame, ir neatsisakyti to, kas daro mus dar žmoniškesniais.

Ar pajuto Peras Giuntas gyvenimo pilnatvę?

Peras Giuntas visą gyvenimą buvo svajotojas. Jis norėjo tapti karaliumi, valdovu, siekė patenkinti savo žmoniškuosius poreikius. Peras manė, kad tik taip pasijus laimingas. Tačiau gyvenimui reikia ir jausmų, kurie veda žmogų teisingu keliu į tikrąjį džiaugsmą. Mano manymu, iš tikrųjų gyvenimo pilnatvę galima pajusti tuomet, kai didžiausios vertybės yra dvasinės, o ne materialinės. Peras Giuntas, po klajonių grįžęs namo, pats tai supranta. Manau, kad jis pajuto gyvenimo pilnatvę, nes suprato ir, svarbiausia, sau pripažino, kad negalėsi visada jaustis laimingas turėdamas apčiuopiamus turtus, bet nuskurdusią sielą.

Ar menas šiandien yra reikalingas?

Mūsų dienomis menas ypač reikalingas, nes mes nuolat skubame. Kai aplink viskas modernėja, o kartu ir banalėja, norisi nuo viso to trumpam atsiriboti. Tuomet kai kurie žmonės renkasi meną: vieni klausosi muzikos ar ją atlieka, kiti piešia, o dar kiti kuria. Taip bent trumpam nuklystama į kitą pasaulį, kuriame neslegia jokie rūpesčiai. Negana to, žmonės nejučia praturtina savo sielą ir įsineša į širdį kruopelę gerumo, kurį suteikia muzika, dailė ar literatūra. Meną kiekvienas supranta savaip, todėl net ir vienas nutapytas paveikslas gali turėti šimtus prasmių. Tie, kurie sugeba tas prasmes atskleisti, gali savimi didžiuotis, nes jų širdyse menas dar gyvas. Manau, kad kiekvienas turėtume nors trumpam stabtelėti ir įžvelgti meną net ir paprasčiausiuose mus supančiuose dalykuose.

Mano nuomonė apie Vainorų.

Vinco Krėvės apsakymo „Bedievis“ veikėjas Vainorus vadinamas „filozopu“. Šis žmogus mėgsta sėdėti gamtoje ir daug ką apmąstyti. Vainorus kelia sau ne kasdienius klausimus, o tokius, į kuriuos galbūt net nėra vieno atsakymo. Senolis turi tvirtą mąstymą ir savo požiūrį į pasaulį, kuris yra kitoks nei visų. Jis kitaip aiškina visiems įprastus dalykus. Tai darydamas Vainorus remiasi tik savo gyvenimiška patirtimi, nepasitiki tuo, ko mokomasi mokyklose. Jis turi savo įsitikinimus, kurių niekas nebegali pakeisti. Vainorus – gyvenimiškos patirties skleidėjas.

Saulėgrąža (padavimas).

Labai seniai gėlės Žemėje dar neturėjo vardų. Žmonės vadino jas pagal spalvas: raudonoji gėlė, geltonoji gėlė ir taip toliau. Visi buvo prie to pripratę.
Kartą, kai moterys ir vyrai miegojo po dienos darbų, į Žemę atslinko juoda naktis. Ryte atsikėlę žmonės puolė į paniką, nes lauke buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Niekas negalėjo tęsti darbų. Nei vienas išminčius negalėjo paaiškinti, kur pradingo saulė. Visi turėjo užsiimti žiemos darbais. Moterys audė, verpė, o vyrai pynė vyžas. Atrodė, kad gyvenimas pasisuko į kitą pusę. Tačiau po savaitės tamsos Žemėje pragiedrėjo. Visi lengviau atsiduso ir puolė dirbti į laukus. Baiminosi, kad per šį nesusipratimą nespės užbaigti pradėtų darbų. Taip bedirbant vienas žmogus nuolat plūdo saulę, kam ji taip sutrukdė visą gyvenimą. Geriau jos išvis nebūtų, jei jau taip. Tik ištarus šiuos žodžius, dangų aptraukė tamsūs debesys, vėl nustojo šviesti saulė. Darbininkai, manydami, kad tai žmogelio kaltė, baisiausiai ant jo supyko. Grįžęs namo vyras labai liūdėjo, atgailavo. Labiausiai jis atsiprašinėjo saulės, kam taip piktžodžiavo. Staiga tamsūs debesys prasisklaidė, visus namus užliejo šviesa, o pas žmogelį vidury kiemo išaugo nepaprasto grožio geltona gėlė. Ją pamatęs vyras pradėjo bėgti per kaimą ir šaukti:
- Saulės grąža! Saulės grąža!
Nuo to laiko visi žmonės tą geltonąją gėlę ėmė vadinti saulėgrąža.