Labai seniai gėlės Žemėje dar neturėjo vardų. Žmonės vadino jas pagal spalvas: raudonoji gėlė, geltonoji gėlė ir taip toliau. Visi buvo prie to pripratę.
Kartą, kai moterys ir vyrai miegojo po dienos darbų, į Žemę atslinko juoda naktis. Ryte atsikėlę žmonės puolė į paniką, nes lauke buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Niekas negalėjo tęsti darbų. Nei vienas išminčius negalėjo paaiškinti, kur pradingo saulė. Visi turėjo užsiimti žiemos darbais. Moterys audė, verpė, o vyrai pynė vyžas. Atrodė, kad gyvenimas pasisuko į kitą pusę. Tačiau po savaitės tamsos Žemėje pragiedrėjo. Visi lengviau atsiduso ir puolė dirbti į laukus. Baiminosi, kad per šį nesusipratimą nespės užbaigti pradėtų darbų. Taip bedirbant vienas žmogus nuolat plūdo saulę, kam ji taip sutrukdė visą gyvenimą. Geriau jos išvis nebūtų, jei jau taip. Tik ištarus šiuos žodžius, dangų aptraukė tamsūs debesys, vėl nustojo šviesti saulė. Darbininkai, manydami, kad tai žmogelio kaltė, baisiausiai ant jo supyko. Grįžęs namo vyras labai liūdėjo, atgailavo. Labiausiai jis atsiprašinėjo saulės, kam taip piktžodžiavo. Staiga tamsūs debesys prasisklaidė, visus namus užliejo šviesa, o pas žmogelį vidury kiemo išaugo nepaprasto grožio geltona gėlė. Ją pamatęs vyras pradėjo bėgti per kaimą ir šaukti:
- Saulės grąža! Saulės grąža!
Nuo to laiko visi žmonės tą geltonąją gėlę ėmė vadinti saulėgrąža.
Kartą, kai moterys ir vyrai miegojo po dienos darbų, į Žemę atslinko juoda naktis. Ryte atsikėlę žmonės puolė į paniką, nes lauke buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Niekas negalėjo tęsti darbų. Nei vienas išminčius negalėjo paaiškinti, kur pradingo saulė. Visi turėjo užsiimti žiemos darbais. Moterys audė, verpė, o vyrai pynė vyžas. Atrodė, kad gyvenimas pasisuko į kitą pusę. Tačiau po savaitės tamsos Žemėje pragiedrėjo. Visi lengviau atsiduso ir puolė dirbti į laukus. Baiminosi, kad per šį nesusipratimą nespės užbaigti pradėtų darbų. Taip bedirbant vienas žmogus nuolat plūdo saulę, kam ji taip sutrukdė visą gyvenimą. Geriau jos išvis nebūtų, jei jau taip. Tik ištarus šiuos žodžius, dangų aptraukė tamsūs debesys, vėl nustojo šviesti saulė. Darbininkai, manydami, kad tai žmogelio kaltė, baisiausiai ant jo supyko. Grįžęs namo vyras labai liūdėjo, atgailavo. Labiausiai jis atsiprašinėjo saulės, kam taip piktžodžiavo. Staiga tamsūs debesys prasisklaidė, visus namus užliejo šviesa, o pas žmogelį vidury kiemo išaugo nepaprasto grožio geltona gėlė. Ją pamatęs vyras pradėjo bėgti per kaimą ir šaukti:
- Saulės grąža! Saulės grąža!
Nuo to laiko visi žmonės tą geltonąją gėlę ėmė vadinti saulėgrąža.
1 komentaras:
Čia sakmė, ne padavimas.
Rašyti komentarą