Šiais laikais kartų skirtumai nėra labai vertinami. Dažniausiai vaikai nesupranta savo senelių. Jie net nesusimąsto, kokia yra senolių gyvenimiška patirtis ir numoja ranka į duotą patarimą vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje.
Aš pati turiu tik vieną močiutę. Antrosios niekada taip ir nepažinojau. Labai gaila, tačiau tai įrodo, jog laikas kartais negailestingas. Todėl, manau, turėčiau mylėti savo gyvąją močiutę dar stipriau. Pamenu kaip man, mažai mergaitei, močiutė atstojo pusę pasaulio. Visą vaikystę praleidau pas ją. Tėvams išėjus į darbą, su malonumu likdavau pas močiutę. Iš jos pasakojimų sužinojau, kad man visai nebūdavo gaila išlydėti mamą darban – kad tik galėčiau būti su močiute. Mes žaisdavome miške slėpynių (močiutė būdavo supratinga ir „netyčia“ išlįsdavo iš už medžio), eidavome prie Nemuno. Prisirinkusios akmenėlių ir prisigaminusios sumuštinių iškylaudavome kone kiekvieną dieną. Visi šie atsiminimai įsirėžę giliai atmintin.
Manoji močiutė nepaprastai gera. Jie niekada manęs nebardavo ir neskriausdavo, užstodavo prieš tėvus. Močiutė mokėjo sutramdyti mano „ožiukus“. Kai stipriai ant ko nors supykdavau, atsiguldavau virtuvėje ant grindų. Senoji, pamačiusi tai, atsinešdavo antklodę ir užklodavo, sakydama, kad leis Paulytei pamiegoti. Ji juk puikiai žinojo, kaip aš nemėgstu popietinio miego! Tada man dingdavo visi kaprizai ir vėl būdavau ta pati linksma mergaitė.
Močiutė visada leisdavo atsivesti pas ją draugų. Kaimynų vaikai čia jausdavosi kaip namie, nes visada buvo laukiama. Net kai prikrėsdavom išdaigų ar k nors sulaužydavom, seneliai niekada stipriai nepykdavo. Dar ir dabar su drauge prisimenant nerūpestingą vaikystę, visi gražiausi ir linksmiausi nutikimai susiję su dienomis, praleistomis pas močiutę. Džiugu, kad ne mano vienos vaikystę ji pripildė gražių akimirkų.
Močiutė gelbėjo mane ir sergant. Kai mane buvo užpuolęs gripas, močiutė buvo „įdarbinta“ slauge. Ji gulėjo prie manęs visą dieną. Kai aš užmigau, nejučiomis įsikibau močiutei į plaukus – norėjau būti galutinai įsitikinusi, kad ji neišeis ir nepaliks manęs vienos lovoje. Dabar tokie poelgiai sukelia juoką, tačiau tuo metu jie man buvo nepaprastai svarbūs.
Gaila, kad dabar ne visada turiu laiko aplankyti tėvukus. Daug laiko atima mokslai, o ir po sunkios dienos nebesinori kur nors eiti. Dažnai tėtis sako, kad turiu nueiti pas močiutę su tėvuku, tačiau jis supranta, kad negaliu dažnai lankytis pas juos. Mielai pasidalinčiau su močiute naujienomis, savo mintimis. Jai patikiu ir kai kurias paslaptis, kuriomis negaliu pasidalinti su mama. Dėl to tikriausiai „kaltas“ iš anksčiau atsiradęs stiprus ryšys tarp manęs ir močiutės. Matydama raukšlių išvagotą senolės veidą, suprantu, kad ja galima pasitikėti. Tiesiog šie gyvenimo ženklai parodo ilgą ir stiprią patirtį bei gerumą.
Retkarčiais pagalvoju, kas bus, kai aš būsiu močiutė. Įdomu, kokia būsiu anūkams ir aplinkiniams. Ar elgsiuosi taip pat gerai, kaip buvo elgiamasi su manimi? Ar sugebėsiu sukurti aplink save šiltą aplinką? Galbūt galėsiu geriau suprasti savo vaikaičius, nes būsiu gyvenusi technologijų amžiuje? Kankina daug klausimų, tačiau į juos rasiu atsakymus tik tapusi senele. Žinoma, turiu ir šiokių tokių svajonių. Norėčiau būti šiuolaikinė močiutė, kuri suprastų anūkų poelgius. Taip pat norėčiau būti gera jų draugė, kad vaikams nebūtų gėda turėti tokią senelę. Manau, visus šiuos dalykus – šiuolaikiškumą, toleranciją, draugiškumą – nulems mano ryšys su močiute. Juk tai, kas išugdyta vaikystėje, niekur nedings, o tik padės žengiant per gyvenimą.
Aš pati turiu tik vieną močiutę. Antrosios niekada taip ir nepažinojau. Labai gaila, tačiau tai įrodo, jog laikas kartais negailestingas. Todėl, manau, turėčiau mylėti savo gyvąją močiutę dar stipriau. Pamenu kaip man, mažai mergaitei, močiutė atstojo pusę pasaulio. Visą vaikystę praleidau pas ją. Tėvams išėjus į darbą, su malonumu likdavau pas močiutę. Iš jos pasakojimų sužinojau, kad man visai nebūdavo gaila išlydėti mamą darban – kad tik galėčiau būti su močiute. Mes žaisdavome miške slėpynių (močiutė būdavo supratinga ir „netyčia“ išlįsdavo iš už medžio), eidavome prie Nemuno. Prisirinkusios akmenėlių ir prisigaminusios sumuštinių iškylaudavome kone kiekvieną dieną. Visi šie atsiminimai įsirėžę giliai atmintin.
Manoji močiutė nepaprastai gera. Jie niekada manęs nebardavo ir neskriausdavo, užstodavo prieš tėvus. Močiutė mokėjo sutramdyti mano „ožiukus“. Kai stipriai ant ko nors supykdavau, atsiguldavau virtuvėje ant grindų. Senoji, pamačiusi tai, atsinešdavo antklodę ir užklodavo, sakydama, kad leis Paulytei pamiegoti. Ji juk puikiai žinojo, kaip aš nemėgstu popietinio miego! Tada man dingdavo visi kaprizai ir vėl būdavau ta pati linksma mergaitė.
Močiutė visada leisdavo atsivesti pas ją draugų. Kaimynų vaikai čia jausdavosi kaip namie, nes visada buvo laukiama. Net kai prikrėsdavom išdaigų ar k nors sulaužydavom, seneliai niekada stipriai nepykdavo. Dar ir dabar su drauge prisimenant nerūpestingą vaikystę, visi gražiausi ir linksmiausi nutikimai susiję su dienomis, praleistomis pas močiutę. Džiugu, kad ne mano vienos vaikystę ji pripildė gražių akimirkų.
Močiutė gelbėjo mane ir sergant. Kai mane buvo užpuolęs gripas, močiutė buvo „įdarbinta“ slauge. Ji gulėjo prie manęs visą dieną. Kai aš užmigau, nejučiomis įsikibau močiutei į plaukus – norėjau būti galutinai įsitikinusi, kad ji neišeis ir nepaliks manęs vienos lovoje. Dabar tokie poelgiai sukelia juoką, tačiau tuo metu jie man buvo nepaprastai svarbūs.
Gaila, kad dabar ne visada turiu laiko aplankyti tėvukus. Daug laiko atima mokslai, o ir po sunkios dienos nebesinori kur nors eiti. Dažnai tėtis sako, kad turiu nueiti pas močiutę su tėvuku, tačiau jis supranta, kad negaliu dažnai lankytis pas juos. Mielai pasidalinčiau su močiute naujienomis, savo mintimis. Jai patikiu ir kai kurias paslaptis, kuriomis negaliu pasidalinti su mama. Dėl to tikriausiai „kaltas“ iš anksčiau atsiradęs stiprus ryšys tarp manęs ir močiutės. Matydama raukšlių išvagotą senolės veidą, suprantu, kad ja galima pasitikėti. Tiesiog šie gyvenimo ženklai parodo ilgą ir stiprią patirtį bei gerumą.
Retkarčiais pagalvoju, kas bus, kai aš būsiu močiutė. Įdomu, kokia būsiu anūkams ir aplinkiniams. Ar elgsiuosi taip pat gerai, kaip buvo elgiamasi su manimi? Ar sugebėsiu sukurti aplink save šiltą aplinką? Galbūt galėsiu geriau suprasti savo vaikaičius, nes būsiu gyvenusi technologijų amžiuje? Kankina daug klausimų, tačiau į juos rasiu atsakymus tik tapusi senele. Žinoma, turiu ir šiokių tokių svajonių. Norėčiau būti šiuolaikinė močiutė, kuri suprastų anūkų poelgius. Taip pat norėčiau būti gera jų draugė, kad vaikams nebūtų gėda turėti tokią senelę. Manau, visus šiuos dalykus – šiuolaikiškumą, toleranciją, draugiškumą – nulems mano ryšys su močiute. Juk tai, kas išugdyta vaikystėje, niekur nedings, o tik padės žengiant per gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą