Gyvenimas - didžiausia vertybė. Gyvendamas išmoksti pažinti žmones, aplinką, supranti įvairius reiškinius. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie nesupranta gyvenimo vertės.
Gyvendami dažnai elgiamės neapgalvotai, nepasveriame žodžių ar darbų. Galime pasakyti ką nors užgaulaus, pašiepiančio, visai nepagalvodami apie galimas pasekmes. Juk išskridęs žodis jau nebesugrįš, o įsirėš į žmogaus sielą. Tačiau tai suprantame tik tada, kai darbas jau atliktas – būna per vėlu. Tokie poelgiai tam tikra prasme neleidžia pajusti visiško gyvenimo džiaugsmo, kokį justume elgdamiesi gerai. Deja, nė vienas žmogus nepasaugotas nuo šios ydos.
Kartais tau užduoda klausimą: „Ką darytum, jei liktų gyventi tik viena diena?“ Tokiais atvejais sustoji ir susimąstai... Ką norėtum pakeisti? Ko atsiprašyti? Galbūt pasakyti visiems, kaip juos myli? Supranti, kad ir kiek nugyventum, nesugebėsi visko padaryti. Pasaulyje liks toks žmogus, kuris nepatirs tavo gerumo, kuris neturės tikro draugo. O jei taip atsitiks tau? Ar gyvenimas taps bevertis? Aš taip nemanau. Pasak Gabriel Garcia Marquez, „visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti“. O per tą „rytojų“ gali padaryti labai daug. Gal ir nesurasi tikro draugo (kai kurie žmonės neranda jo per visą savo gyvenimą), bet išmoksi džiaugtis kitomis vertybėmis. Gabriel Garcia Marquez teigia: teigia: „Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu“. Gali pasiekti savąją kalno viršūnę pradėdamas nuo mažų dalykų. Išmok džiaugtis rytine paukščių giesme, praplaukiančiu keistos formos debesiu, upelio čiurlenimu. Pamatyk mažą striksintį stirniuką ir pajusk jo laisvę. Net ir tokie, rodos, paprasti dalykai, gali apvalyti sielą, pakylėti tave vienu laipteliu aukštyn. Pradėjus taip kopti į savo gyvenimo kalną, po to atrandi daug kit džiaugsmingų dalykų, kurie daro gyvenimą gražesnį, vertesnį gyventi.
Jei žinočiau, kada baigsis mano gyvenimas, „nei dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu“. Meilė – visa ko pagrindas. Kartais tik dėl jos verta gyventi, nes aplink meilę sukasi viskas. Gera kažką mylėti ir žinoti, kad kitas tave myli. Tuomet tu tampi geresnis ir gyveni prasminčiau. Be meilės žmogus būna suirzęs, šaltas, piešia gyvenimą juodžiausiomis spalvomis. Manau todėl, kad širdis nebuvo sušilusi, nepažino meilės. Juk galima mylėti ir mažą pūkuotą kačiuką – vien nuo to pasijusi geriau, nes turėsi kuo rūpintis. O rūpestis taip pat yra viena iš gyvenimo vertybių. Malonu žinoti, kad kažkam reikia nors ir menkutės tavo pagalbos. Smagu ir tada, kai kažkas pasirūpina tavimi. Labai svarbu, kad brangūs žmonės žinotų, jog jie tau rūpi. Tuomet atsiranda stipresnis tarpusavio ryšys, dėl kurio taip pat pasidaro geriau gyventi.
Dar vienas dalykas, dėl kurio verta gyventi, yra svajonės. Manau, kad žmonėms reikėtų daugiau svajoti. Žinoma, ne visada, nes reikia gyventi realybėje, tačiau retkarčiais nuklysti į svajones yra gera. Svajonėse gali susikurti sau idealų pasaulį, į kurį niekas kitas neatklys. Taip pat svajodamas gali priimti tam tikrus sprendimus, praversiančius tikrame gyvenime. Verta stengtis išpildyti svajones, nes tada gyvenime atsiranda tikslas. O be tikslo žmogus gyventi negali. Taigi, manau, kad svajonės dar tikrai niekam nepakenkė.
Gavusi klausimą, kodėl reikia vertinti gyvenimą, atsakyčiau taip: dėl meilės, svajonių, siekių, pažinimo... ir dar daug kitų dalykų. Dėl to visiškai pritariu Andriaus Kaniavos dainos žodžiams:
Gyvenimas gražus,
gyvenimas gražus,
kaip smėlis byra pro pirštus,
gyvenimas gražus.
Gyvendami dažnai elgiamės neapgalvotai, nepasveriame žodžių ar darbų. Galime pasakyti ką nors užgaulaus, pašiepiančio, visai nepagalvodami apie galimas pasekmes. Juk išskridęs žodis jau nebesugrįš, o įsirėš į žmogaus sielą. Tačiau tai suprantame tik tada, kai darbas jau atliktas – būna per vėlu. Tokie poelgiai tam tikra prasme neleidžia pajusti visiško gyvenimo džiaugsmo, kokį justume elgdamiesi gerai. Deja, nė vienas žmogus nepasaugotas nuo šios ydos.
Kartais tau užduoda klausimą: „Ką darytum, jei liktų gyventi tik viena diena?“ Tokiais atvejais sustoji ir susimąstai... Ką norėtum pakeisti? Ko atsiprašyti? Galbūt pasakyti visiems, kaip juos myli? Supranti, kad ir kiek nugyventum, nesugebėsi visko padaryti. Pasaulyje liks toks žmogus, kuris nepatirs tavo gerumo, kuris neturės tikro draugo. O jei taip atsitiks tau? Ar gyvenimas taps bevertis? Aš taip nemanau. Pasak Gabriel Garcia Marquez, „visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti“. O per tą „rytojų“ gali padaryti labai daug. Gal ir nesurasi tikro draugo (kai kurie žmonės neranda jo per visą savo gyvenimą), bet išmoksi džiaugtis kitomis vertybėmis. Gabriel Garcia Marquez teigia: teigia: „Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu“. Gali pasiekti savąją kalno viršūnę pradėdamas nuo mažų dalykų. Išmok džiaugtis rytine paukščių giesme, praplaukiančiu keistos formos debesiu, upelio čiurlenimu. Pamatyk mažą striksintį stirniuką ir pajusk jo laisvę. Net ir tokie, rodos, paprasti dalykai, gali apvalyti sielą, pakylėti tave vienu laipteliu aukštyn. Pradėjus taip kopti į savo gyvenimo kalną, po to atrandi daug kit džiaugsmingų dalykų, kurie daro gyvenimą gražesnį, vertesnį gyventi.
Jei žinočiau, kada baigsis mano gyvenimas, „nei dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu“. Meilė – visa ko pagrindas. Kartais tik dėl jos verta gyventi, nes aplink meilę sukasi viskas. Gera kažką mylėti ir žinoti, kad kitas tave myli. Tuomet tu tampi geresnis ir gyveni prasminčiau. Be meilės žmogus būna suirzęs, šaltas, piešia gyvenimą juodžiausiomis spalvomis. Manau todėl, kad širdis nebuvo sušilusi, nepažino meilės. Juk galima mylėti ir mažą pūkuotą kačiuką – vien nuo to pasijusi geriau, nes turėsi kuo rūpintis. O rūpestis taip pat yra viena iš gyvenimo vertybių. Malonu žinoti, kad kažkam reikia nors ir menkutės tavo pagalbos. Smagu ir tada, kai kažkas pasirūpina tavimi. Labai svarbu, kad brangūs žmonės žinotų, jog jie tau rūpi. Tuomet atsiranda stipresnis tarpusavio ryšys, dėl kurio taip pat pasidaro geriau gyventi.
Dar vienas dalykas, dėl kurio verta gyventi, yra svajonės. Manau, kad žmonėms reikėtų daugiau svajoti. Žinoma, ne visada, nes reikia gyventi realybėje, tačiau retkarčiais nuklysti į svajones yra gera. Svajonėse gali susikurti sau idealų pasaulį, į kurį niekas kitas neatklys. Taip pat svajodamas gali priimti tam tikrus sprendimus, praversiančius tikrame gyvenime. Verta stengtis išpildyti svajones, nes tada gyvenime atsiranda tikslas. O be tikslo žmogus gyventi negali. Taigi, manau, kad svajonės dar tikrai niekam nepakenkė.
Gavusi klausimą, kodėl reikia vertinti gyvenimą, atsakyčiau taip: dėl meilės, svajonių, siekių, pažinimo... ir dar daug kitų dalykų. Dėl to visiškai pritariu Andriaus Kaniavos dainos žodžiams:
Gyvenimas gražus,
gyvenimas gražus,
kaip smėlis byra pro pirštus,
gyvenimas gražus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą